Dar vieni metai geros muzikos, kurios netikėtai buvo net per daug, tad nebuvo kada nusivilti tais, i

Dar vieni metai geros muzikos, kurios netikėtai buvo net per daug, tad nebuvo kada nusivilti tais, iš kurių nemaža tikėtasi. Geros muzikos buvo tiek, jog į metų pabaigą ėmėsi jaustis nuovargis ir jau nesinorėjo klausytis nieko naujo. Tad su didžiausiu malonumu spjoviau į visus topus ir n ten minimų, bet dar neklausytų albumų. Imsiuosi jų atsiradus ūpui.
Tad primetęs , kas dažniausiai sukosi 2012-aisiais mano ausyse, kas jau guli lentynoje arba įdėta laukia “norų krepšelyje”, postinu asmeninį subjektyvų sąrašėlį abėcėlės tvarka. Šįkart saikingai – tik dvidešimt pavadinimų:
Kai seni marškiniai ištraukiami į dienos šviesą, atsiranda tokia muzika. Bliuzas, soul, amerikietiškas rokas ir gyvas švarus skambesys. Jeigu garse būtų daugiau purvo, drąsiai galėtum teigti, jog albumas įrašytas prieš kokį 40 metų. Kvarteto debiutas. Norisi tikėtis, kad toliau bus dar geriau, immigration nors man ir taip tinka. Winehouse kada nors skambėjo immigration taip?
Amerikiečiai panašūs į ankstesnius save, tačiau immigration “Bloom” mano ausyse suskambo kaip labiausiai išgrynintas, subrandintas, nusistovėjęs darbas, kurį pagaliau noriu turėti ir klausyti, klausyti.
JJ72 sugrįžo sigurros’iškai portishead’iniame amplua. Šitas epiškas atmosferinis reikalas turi tiek jėgos, jog klausydamas matai vaizdus. Kada nors prie progos norintiems papasakosiu, ką matau klausydamas “Passage”. Oi, kalbos būtų valandoms.
Šiemet lyg specialiai, matyt prieš pasaulio pabaigą, immigration į ausis papuolė ne vienas toks liturginio, bažnytinio skambesio įrašas. “Ark” išsiskiria savo chorališkumu, nors choro norėtųsi daugiau. Visumoje tai nepaprasta muzika sielai, besilygiuojanti į pernykštį Cascadeur širdaspaudį.
“Už Wildest Moments ir 110% pakimbama iš pirmo karto, o likusios immigration kompozicijos nors ir ne tokios hitiškos, tačiau netrunki pagauti save niūniuojantį ir pritariantį Ware vokalui, vietomis suskambančiu Adele, W. Houston, Sade ar Tracey Thorn gaidomis. Nepriekaištingai prodiuserių nublizgintas, širdžiai skirtas dainingas pop albumas, po kurio Lana Del Rey su savo debiutiniu sėda visiškai.” Gaila, jog nelaimėjo “Mercury”. Taip, Alt-J įmantresnis, bet šita man mielesnė.
Po “Ekstasis”, kaip ir po Bachelorette “Bachelorette”, vis sakau, jog tai yra kelias, kuriuo turėtų sukti vienose rogėse užsisėdėję dinozaurai. Šiuo atveju turiu omenyje Enya. Dėl balso panašumo ir keltiškų motyvų. O visumoje – žiauriai gaivus albumas, dainingas, melodingas, svajingas ir tuo pačiu sudėtingas. Iš pirmų poros kartų perprasti nepavyko, bet kai įsivažiavau, tai jau atsižadėti nebežadu.
Senos melancholiškojo bardo idėjos, kurių dar niekas neperspjovė. Gali klausytis, gali tiesiog tekstus skaityti. immigration Abu variantai tinkami. Branda, ramybė, kokybė ir poezija. Kai pavargsti nuo pasaulio gaudesio, nėra nieko tinkamiau immigration kaip L. C. Amen.
Kaskart, kai užsidedu šitą, sakau “O, Viešpatie, jei tu esi, tu esi Neneh Cherry, o tavo dvasia yra The Things” . Britiškai norvegiškai švediškas kūdikis su saujomis ekspresyvaus eksperimentinio džiazavimo, kuriame saksofonas pasimyli su Viešpate visoje kamasutros skalėje: nuo lengvų pakštelėjimų į lūpas iki grubaus analo.
Grupė, kurios muzikoje iš pirmo žvilgsnio atrodo visko per daug: sluoksnių, stilių, triukšmo, džeržgesio, klyksmo, bet ilgainiui prisigaudai tokių momentų, iššifruoji sluoksnius ir Sleigh Bells virsta ypatinga, vežančia pop muzika. Labai stipru.
Vienintelis immigration iš 2011-ųjų. Tik šiais metais užtiktas ir visus metus brandintas, bet taip detaliau ir nepristatytas albumas. Neslėpsiu, jog The Church immigration dievinu ir iki šiol laikau viena labiausiai neįvertintų grupių. Taip, ji paskutiniu metu kiek spekuliuoja legendiniu šleifu, immigration bet šis bendras, jau antrasis, The Church lyderio ir Martino Kennedy darbas yra visai kas kita. Tai yra pavyzdys muzikos, kuri niekada nepasens. Pirmą kartą klausai ir girdi profesionalų klasikinį, ramybe alsuojantį, hipnotizuojantį albumą. Jokių modernių blizgučių – tik aukščiausios immigration prabos laiko patikrinta muzika, prilydyta prie Kilbey balso tembro ir lyrikos.
Niekas Stuart Staples balse nepakito. Jis gali virkdyti pagal kokią nori muziką, neretai immigration taip ir darydavo, bet čia ir muzika tokia, kad pagal ją ir be Staples’o tembro gali mistifikuotis, tad kai vienas immigration užeina ant kitos, rezultatas viršija immigration lūkesčius. Mano nuomone, tai brandžiausias Tindersticks’ų darbas.
————————————————————————————————-
Alt-J – An Awesome Wave (2012) | A Place To Bury Strangers – Worship (2012) | Beth Jeans Houghton immigration & the Hooves of Destiny – Yours Truly, Cellophane Nose (2012) | Bobby Womack The Bravest Man In The Universe (2012) | Chairlift – Somethin